Moteriški drabužiai

Moteriški drabužiai senovės pasaulyje
Nenuostabu, kad atsižvelgiant į karštą klimatą egiptiečiai dėvėjo tik lengvus drabužius. Moterys dėvėjo sukneles su petnešėlėmis. Drabužiai buvo siūti iš lino arba medvilnės. Vėliau Egipto istorijoje drabužiai tapo įmantresni ir spalvingesni. Egiptiečiai nešiojo papuošalus. Tie, kurie galėjo tai sau leisti, nešiojo papuošalus iš aukso, sidabro ir brangakmenių. Neturtingi žmonės nešiojo papuošalus iš vario ar bronzos. Tiek vyrai, tiek moterys darė makiažą.
Iš pradžių graikų moterys dėvėjo peplos. Tai buvo sulenktas ir susegtas audinio stačiakampis. Jis buvo surištas ties juosmeniu. Vėliau graikų moterys pradėjo nešioti ilgą tuniką, vadinamą chitonu. Moterys taip pat dėvėjo apsiaustus, vadinamus himationais.
Moterys dėvėjo papuošalus, pavyzdžiui, karolius, apyrankes ir kulkšnies. Turtingos moterys nešiodavosi skėčius nuo saulės. Graikijos moterys nesikirpo plaukų, nebent gedėjo. Jis buvo dėvimas įvairių stilių.
Romos moterys dėvėjo ilgas sukneles, vadinamas stola, dažydavo įvairiomis spalvomis. Dažnai jie dėvėjo ilgą skarą, vadinamą palla. Paprasti romėnai dėvėjo vilnos arba lino drabužius, tačiau turtingieji galėjo sau leisti medvilnę ir šilką. Romėniški drabužiai buvo laikomi su segėmis ir segėmis. Tiek vyrai, tiek moterys nešiojo perukus ir netikrus dantis.

Moteriški drabužiai viduramžiais
Saksonės moterys dėvėjo ilgą lininį drabužį su ilga tunika. Jie taip pat dėvėjo mantijas. Tiek vyrai, tiek moterys naudojo šukes iš kaulo ar rago. Vikingų moterys namuose verpė ir audė audinius, gamino šeimos drabužius. Moterys dėvėjo drabužius, panašius į suknelę, vadinamą pamaina iš lino arba vilnos. Virš jos vilkėjo iš šonų atvirą suknelę, susegtą per petį. Šaltu oru jie dėvėjo apsiaustus ar skaras. Drabužius laikydavo sagės. Vikingų moterys dažnai plaukus pynė arba laikydavo po skarele.
XII–XIII amžiais drabužiai vis dar buvo gana elementarūs. Moterys dėvėjo į naktinuką panašų lininį drabužį. Tačiau kelnaičių jie nedėvėjo. Jie vilkėjo ilgą tuniką (iki kulkšnių), o virš jos – kitą drabužį – chalatą. Moterys laikė sukneles per juosmenį susijuosusios diržu.
Viduramžiais abi lytys dėvėjo drabužius iš vilnos, tačiau jų kokybė skyrėsi. Vilna gali būti gera ir brangi arba šiurkšti ir pigi. Nuo{0}}amžiaus vidurio įstatymai nustato, kokias medžiagas skirtingos klasės gali dėvėti, kad viduriniosios klasės nesirengtų „aukščiau savęs“. (Vargšai žmonės vis tiek negalėjo sau leisti dėvėti brangių drabužių!). Tačiau dauguma žmonių nepaisė įstatymų ir dėvėjo tai, ką norėjo.
XIV ir XV amžių pabaigoje drabužiai tapo daug įmantresni. Prasidėjo mada šiuolaikine prasme. Turtingiesiems stiliai greitai keitėsi. Tuo metu moterys dėvėjo įmantrias skrybėles.

Moteriški drabužiai XVI a
Turtingiesiems Tiudorams buvo svarbi mada, o jų drabužiai buvo labai įmantrūs. Vargšams drabužiai turėjo būti tvirti ir praktiški. Visos klasės dėvėjo vilną. Tačiau jo kokybė skyrėsi. Turtingieji dėvėjo kokybišką vilną. Vargšai nešiojo šiurkščiavilnę. Tačiau tik turtingieji galėjo sau leisti medvilnę ir šilką. Turtingieji Tiudorai taip pat siuvinėjo savo drabužius šilko, aukso ar sidabro siūlais. Turtingos Tiudorų moterys mūvėjo šilkines kojines.
Moterys dėvėjo tam tikrus apatinius sijonus, vadinamus „smock“ arba „shift“ arba iš lino ar vilnos kostiumo, o ant jų vilkėjo vilnonę suknelę. Moteriška suknelė buvo pasiūta iš dviejų dalių – liemens ir sijono. Rankovės buvo laikomos raišteliais ir jas buvo galima nuimti. Dirbančios moterys dėvėjo linines prijuostes.
Vėlesniame XVI amžiuje moterys dėvėjo korsetus, pagamintus iš banginio ūsų. Moterys dažnai nešiojo korsetus 400 metų iki XX amžiaus, kai juos pakeitė liemenėlės ir diržai.
XVI amžiaus pabaigoje daugelis moterų po suknele dėvėjo iš banginio ūsų arba medžio pagamintą rėmą, vadinamą fartingale. Jei negalėjo sau leisti fartingale, moterys dėvėjo paminkštintą ritinėlį aplink juosmenį, vadinamą bum roll. XVI amžiuje moterys nedėvėjo kelnių.
XVI amžiuje visi nešiojo skrybėles. Neturtingos moterys dažnai dėvėjo lininę kepuraitę, vadinamą coif. XVI amžiuje sagos dažniausiai būdavo puošmenos. Drabužiai buvo laikomi kartu su raišteliais ar segtukais. Tiudorų laikais kailiai buvo katės, triušiai, bebrai, lokiai, barsukai ir stulpai.
Tiudorai dažniausiai naudojo augalinius dažus, tokius kaip madder raudonai, woad mėlynai spalvai arba graikinis riešutas rudai. Tačiau jūs turite naudoti cheminę medžiagą, vadinamą kandikliu, kad „sutaisytumėte“ dažus. Mordantas pakeitė dažų spalvą, pvz., augalas, vadinamas suvirinimu, buvo naudojamas su alūnu geltonai, bet jei naudojamas su geležimi ar alavu, jis išgaudavo žalius atspalvius. Brangiausi dažai buvo ryškiai raudoni, violetiniai ir indigo spalvos. Neturtingi žmonės dažnai dėvėjo rudą, geltoną arba mėlyną. Beje, XVI amžiuje raudona nebuvo spalva, tai buvo puikios, brangios vilnos pavadinimas.
Moterys, kurios galėtų sau tai leisti, ant diržo pasikabintų saldžiai kvepiančių prieskonių indą. Tai buvo vadinama pomanderiu ir užmaskavo siaubingus kvapus gatvėse! Tačiau mitas, kad Tiudorų laikais žmonės buvo asmeniškai nešvarūs. Dauguma žmonių stengėsi išlaikyti švarą. Kai kurios moterys nešiojo perukus. Juos dėvėjo ir Elžbieta, ir Škotijos karalienė Marija. Kai Marijai buvo nukirsta galva, jos perukas nulūžo.

Moteriški drabužiai Amerikoje
Skirtingų klasių actekai dėvėjo skirtingus drabužius. Aukštesnės klasės actekai dėvėjo medvilninius drabužius. Paprasti žmonės dėvėjo drabužius, pagamintus iš augalinio pluošto. (Pagal įstatymus tik aukštesnės klasės actekai galėjo dėvėti medvilnę. Jei paprasti žmonės dėvėjo medvilninius drabužius, jie galėjo būti nubausti). Actekų moterys dėvėjo apjuostus sijonus ir tunikas trumpomis rankovėmis. Ištekėjusios moterys susirietė plaukus ant galvos.
Actekų moterys audė drabužius savo namuose. Actekai mėgo ryškius dažus. Iš košenilio vabalo buvo pagaminti raudoni dažai. Pusei kilogramo dažų pagaminti prireikė maždaug 70 000 vabalų.
Inkų moterys gamino drabužius iš vilnos arba (šiltesnėse vietose) medvilnės. Paprasti žmonės dėvėjo šiurkščiavilnių alpakų vilną, o didikai – dailią vikunų vilną. Inkų moterys vilkėjo ilgą suknelę su apsiaustu viršuje, užsegamą sage.

Moteriški drabužiai XVII a
XVII amžiuje moterys dėvėjo lininį naktinį drabužį, vadinamą pamaina. Virš jo jie vilkėjo ilgas sukneles. Suknelę sudarė dvi dalys: liemenė ir sijonas. Kartais moterys dėvėjo du sijonus. Viršutinis sijonas buvo sutrauktas, kad būtų parodytas apatinis sijonas. Nuo -17amžiaus vidurio moterys buvo madingos ant veido nešioti juodas lopinėles, tokias kaip mažos žvaigždės ar pusmėnulio mėnuliai.

Moteriški drabužiai XVIII a
XVIII amžiuje moteriški drabužiai iš esmės buvo tokie patys kaip ir anksčiau. XVIII amžiuje tiek vyrai, tiek moterys nešiojo perukus. Moterys po suknelėmis vis dar dėvėjo korsetus ir apatinius sijonus su lanku. Madingos moterys nešiojo sulankstomus vėduoklius. Mada buvo labai svarbi turtingiems, bet neturtingiems žmonėms drabužiai beveik nesikeitė.

Moteriški drabužiai XIX a
XIX amžiaus pradžioje moterys dėvėjo šviesias sukneles. 1830-aisiais jie turėjo pūstas rankoves. 1850-aisiais jie po sijonais nešiojo banginio ūsų arba plieninės vielos rėmus, vadinamus krinolinais. 1860-ųjų pabaigoje Viktorijos laikų moterys pradėjo dėvėti savotišką pusiau krinoliną. Sijono priekis buvo plokščias, bet gale jis išsipūtęs į išorę. Tai buvo vadinama šurmuliu ir išnyko 1890 m.
XIX amžiuje moterys vis dar nešiojo korsetus. Tačiau mitas, kad korsetai buvo labai nepatogūs.
Apie 1800 moterų pradėjo dėvėti apatinius. Jie buvo vadinami stalčiais. Iš pradžių moterys dėvėjo porą stalčių, ty tai buvo du drabužiai, po vieną kiekvienai kojai, viršuje surišti. Didžiojoje Britanijoje XIX amžiaus pabaigoje moteriški stalčiai buvo vadinami „knickerbockers“, tada tik „knickers“.
XIX amžiuje buvo padaryti keli išradimai, susiję su drabužiais. Thomas Hancockas išrado tamprę 1820 m. Apsauginį segtuką 1849 m. išrado Walteris Huntas. Elektrinį lygintuvą išrado Henry Seely 1882 m., tačiau jis tapo įprastas iki 1930 m. Užtrauktuką 1893 metais išrado Whitcomb Judson. Patobulintą versiją 1913 metais užpatentavo Gideonas Sundbackas. 1863 m. Butterickas pagamino pirmąjį popierinį suknelių modelį.

XX amžiaus moteriški drabužiai
1900 m. moterys vilkėjo ilgas sukneles. Moterims buvo nepriimtina rodyti kojas. Nuo 1910 m. moterys dėvėjo sijonus. Jos buvo tokios siauros, moterys jas dėvėdamos galėjo tik „klaupti“. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą moteriški drabužiai tapo praktiškesni.
Tuo tarpu 1913 metais Mary Phelps Jacob išrado modernią liemenėlę. Ji naudojo dvi nosines, sujungtas kaspinais. 1915 m. lūpų dažai pirmą kartą buvo parduoti tūbelėse.
XIX amžiuje moterys dėvėjo kelnes, kurios baigdavosi žemiau kelių. Tačiau XX a. 20-ajame dešimtmetyje kelnaitės tapo trumpesnės. Jie baigėsi aukščiau kelių. -20amžiaus viduryje jaunesnės moterys dėvėjo kelnaites.
Moteriškų drabužių revoliucija įvyko 1925 m. Tuo metu moterys pradėjo dėvėti sijonus iki kelių. Dešimtojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje moterims buvo madinga atrodyti berniukiškai. Tačiau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje moteriška suknelė tapo konservatyvesnė.
Antrojo pasaulinio karo metais reikėjo taupyti medžiagas, kad sijonai būtų trumpesni. Drabužiai buvo normuojami iki 1949 m. Tuo tarpu bikini buvo išrastas 1946 m. ​​1947 m. Christianas Dioras pristatė „New Look“ su ilgais sijonais ir siauru liemeniu, suteikiančiu „smėlio laikrodžio“ figūrą. XX a. šeštajame dešimtmetyje moteriški drabužiai buvo pilni ir moteriški. Tačiau 1965 m. Mary Quant išrado mini sijoną ir drabužiai tapo dar neformalesni.
XX amžiaus antroje pusėje abiejų lyčių mados tapo tokios įvairios ir keitėsi taip greitai, kad visas jas išvardinti būtų per ilgai. Vienas didžiausių pokyčių buvo dirbtinio pluošto prieinamumas. Pirmą kartą nailoną 1935 m. pagamino Wallace'as Carothersas, o poliesterį 1941 m. išrado Johnas Whinfieldas ir Jamesas Dicksonas. Tai tapo įprasta 1950 m. Vinilas (odos pakaitalas) buvo išrastas 1924 m.

Lengvas komfortas:Oi, nėra nieko panašaus į jausmą, kai lengva ir erdvi vasarinė suknelė švelniai glosto jūsų odą šiltą dieną. Tai didžiausias komforto palydovas, leidžiantis mums šalti ir pasitikėti savimi, kai laikome daiktus po saule.
Lengvas stilius:Įsivaizduokite taip: išsirietite iš lovos, apsivilkite stulbinančią vasarinę suknelę ir voilà – akimirksniu stilius su minimaliomis pastangomis! Šios suknelės turi neįtikėtiną savybę priversti mus atrodyti kartu ir madingai, be rūpesčių.
Flirtingas ir moteriškas:Apkabinkite savo vidinę deivę, nes vasarinės suknelės dvelkia koketišku ir moterišku žavesiu, kuriam tiesiog neįmanoma atsispirti. Nesvarbu, ar tai būtų plaukiojantis maksi, ar mielas sarafanas, jie išryškina mūsų moterišką žavesį.
Daugybė universalumo:O mieloji, vasarinių suknelių universalumas neprilygstamas! Aprenkite juos aukštakulniais ir aksesuarais puošniai vakarienei arba laisvalaikio prašmatniai su basutėmis ir lanksčia skrybėle praleiskite dieną paplūdimyje. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokios progos!
Linksmi spaudiniai ir spalvos:Vasarinės suknelės – tarsi džiaugsmo drobė, nusėta ryškiomis spalvomis ir žaismingais raštais. Jie atspindi sezono gyvybingumą ir sukelia šypseną mūsų veiduose, praskaidrinant mus supantį pasaulį.
Kūno pozityvumas:Nepriklausomai nuo mūsų formos ar dydžio, vasarinės suknelės švenčia mūsų kūną ir leidžia jaustis nuostabiai savo odoje. Jie išryškina mūsų turtą ir glosto mūsų figūras, didindami pasitikėjimą kiekvienu žingsniu.
Galutinis atostogų drabužių spinta:Nesvarbu, ar skrendate į atogrąžų rojų, ar tiesiog apie jį svajojate, vasarines sukneles būtina turėti jūsų atostogų garderobe. Jie užima mažai vietos lagamine ir puikiai tinka stilingai tyrinėti naujas vietas.
Paprastumas su wow faktoriumi:Vasaros suknelės yra pačios mados išraiška. Jie įrodo, kad paprastumas vis tiek gali būti stulbinantis ir kad mažiau dažnai yra daugiau. Tinkama suknelė gali palengvėti, kai draugai žiūri į tave, džiaugiasi pasipuošę sezono spalvomis, kad pakeltų nuotaiką ar tuos, kurie žiūri į tave.
Apkabinti gamtą:Kai apsivilki vasarinę suknelę, apima gamtos ir sezono esmė. Jie lengvai susilieja su žydinčiomis gėlėmis ir siūbuojančiomis palmėmis, todėl jaučiamės vieni su Motina Žeme.
Prisiminimai ir nostalgija:Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – meilė vasarinėms suknelėms kyla iš prisiminimų ir nostalgijos, kuriuos jos sukelia. Kiekviena suknelė perteikia saulėtų nuotykių, juoko kupinų iškylų ​​ir nerūpestingų akimirkų istorijas, siejančias mus su gražiausiais mūsų laikais.